Pereiti prie turinio Į pradžią / Naujos knygos / Būkite drąsios, ne tobulos. Reshma Saujani
  • tikekimes geriausio

    Tikėkimės geriausio. Carolina Setterwall

    Debiutinis švedų rašytojos Carolinos Setterwall romanas „Tikėkimės geriausio“ – meilės istorija. Tai autobiografinis autorės pasakojimas apie meilę, šeimą, vyro netektį ir gyvenimą po jo mirties. Ar ji padarė viską, kad išsaugotų mylimąjį? O galbūt padarė net per daug?

    Vieną 2014-ųjų gegužės dieną krūtimi maitindama kūdikį Karolina sulaukia netikėto elektroninio laiško iš vyro. Jame jis ne tik surašęs savo prisijungimų slaptažodžius, bet ir detaliai nurodęs, kaip elgtis... jeigu jis mirtų. Iš pradžių Krolina sunerimsta, vėliau susierzina. Juk tai tikriausiai tik dar vienas jos Akselio nevykęs pokštas. O dar tie laišką užbaigiantys žodžiai „Tikėkimės geriausio!“...

    Po penkių mėnesių Akselis miršta.

    Karolina prisiminimuose atkuria visą jųdviejų pažinties istoriją. 2009-aisiais ji buvo trisdešimties, nepriklausoma, vieniša, pasimetusi širdies reikaluose. Paprastai vakarėliuose ji linksmindavosi viena, tačiau tą lemtingą vakarą šalia atsidūrė Akselis. Mažakalbis, gunktelėjęs, didelėmis akimis ir kreiva šypsena – nuo tada jiedu nebesiskyrė.

    Dabar ilgesio ir kaltės jausmo kamuojama Karolina augina jųdviejų vaiką ir permąsto kartu praleistus metus. Galbūt viskas galėjo būti kitaip? Iš pažiūros, ji ir Akselis skyrėsi lyg diena ir naktis. Emocinga moteris skubėjo gyventi - ji troško kuo greičiau apsigyventi kartu, vykti atostogauti, įsigyti katę, susilaukti vaikų… O Akselis mėgo ramybę ir apmąstymus. Ar nuolat spausdama vyrą elgtis taip, kaip troško ji, Karolina nepastūmėjo jo mirties link?

    Ar į gyvenimą pasibeldus naujai meilei, Karolinai pavyks išvengti praeities klaidų?

    „Tikėkimės geriausio“ – tai asmeniška, nuoširdi ir atvira meilės istorija. Tai ilgesio ir džiaugsmo, meilės ir netekties, aistros ir kasdienybės istorija. Tai Karolinos meilės laiškas vyrui. Ar ji suras jėgų kabintis į gyvenimą, įveikti netekties skausmą, auginti vaiką ir susitaikyti su tuo, kad prabėgę penkeri metai jau niekad nepasikartos.

    Švedų rašytoja Carolina Setterwall (g. 1978 m.) Stokholme ir Londone studijavo medijų ir komunikacijos mokslus, dirbo muzikos bei leidybos srityse. Debiutinis jos romanas „Tikėkimės geriausio“ – nesumeluota ir asmeniškai išgyventa meilės ir skaudžios netekties istorija. Šis autobiografinis kūrinys išleistas 25 šalyse.

  • toliau nei vandenynas

    Toliau nei vandenynas. Narius Kairys

    Šis romanas „Toliau nei vandenynas“ galėtų prasidėti taip: 2010 m. kovo 9 d. išėjo iš namų Vilniuje ir iki šiol negrįžta. Knygos herojus leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis: palikęs už nugaros gimtąjį miestą ir mylimą žmogų, keliauja autostopu, o vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus. Kankinamas abejonių ir baimių, nuolatos pasinerdamas į pasaulio svaigulį, sutikdamas kelyje įvairiausių žmonių ir klausydamas jų neįtikėtinų istorijų, retkarčiais patirdamas gyvenimo pilnatvę, jis pamažu ima suprasti, ką iš tiesų reiškia eiti viena koja žemėje, o kita – dangumi. Tuo tarpu Islandijoje išsiveržia ugnikalnis. Kas tai – pikta lemiantis ženklas ar, priešingai, viltis, kad net ir tuomet, kai atrodo, jog nėra kelio atgal, tavęs visąlaik kas nors laukia grįžtant?

    Narius Kairys – rašytojas, vertėjas, kino kritikas, žmogaus teisių dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojas, dėstytojas. Jo prozos kūriniai – antropologinės fikcijos – ir publicistiniai tekstai (recenzijos, straipsniai, interviu) spausdinami pagrindiniuose Lietuvos kultūros leidiniuose. „Toliau nei vandenynas“ – pirmasis autoriaus romanas.

    „Ir štai tu vėl stovi prie slenksčio. Kiek sykių jau taip būta ir kiek sykių neišdrįsdavai žengti tolyn? Bijai, nes nežinai, į ką pavirsi kelio gale – savimi ar tik pamėnu, būtybe, praradusią savąjį laiką. Tačiau pažadas, kurį jauti kiekviena savo ląstele, kad visuomet yra kažkas daugiau nei tik tai, kas yra, – stipresnis už tavo begalines baimes. Galų gale juk visos meilės istorijos yra šmėklų istorijos. Kažkur toli šiaurėje tuoj veršis Ejafjadlajokudlis. Niekas, nė tu, nors ir tariesi gyvenąs ugnikalnio papėdėje, to dar nežino. Nežino nė ji – ta, kuri lauks, nes tau štai šią akimirką viskas pasidarė skaidriai paprasta – tereikia persižegnoti, nusilenkti, persižegnoti, pabučiuoti, persižegnoti, nusilenkti, persižegnoti ir žengti. Toliau nei vandenynas.“

  • tvanai dievai

    Tvanai, Dievai, Civilizacijos. Romualdas Zubinis

    Šioje knygoje bus nemažai kalbama apie tvanus ir ledynmečius bei sielius ir nuošliaužas. Tad ir pradėkime nuo ledynų bei sniegynų. Suprasti, kas tai yra ir kaip vyksta, padės gyvenimiška patirtis.

    1941 metais šimtai tūkstančių lietuvių tremtinių, daugiausia mamos su mažamečiais vaikais masiškai buvo ištremti į Sibirą. Mūsų šeima pateko į Altajaus kalnus. Prasidėjo žiema. Mamos kaip mat susidūrė ne tik su maisto trūkumu, bet ir kitomis buitinėmis bei socialinėmis problemomis. Pirmiausia - su mirusių kūdikių laidojimu.

    Kalnuose žiemos metu duobės kapeliui neiškasi. Juolab kad ir plonas žemės sluoksnis jau sušalęs į ledą. Sniego storis nuolat augo. Tad mirusių kūdikių kūnelius mamos vyniodavo j plonas marškas ir kaip galima giliau slėpdavo sniege, kad neiškapstytų aplink slankiojantys alkani vilkai ar lapės.

    Prasidėjus pavasario polydžiui, sniege užkasti vaikučių kūneliai kartu su tirpsmo vandens srautais kalnų šlaitais nugarmėdavo į šalia tekančią upę Ursulą (vietinių kalba - juodas vanduo).

    O kiek įvairiais laikotarpiais nuo negailestingos gamtos Žemėje nukentėjo bei mūsų laikais nukenčia miestai ir ištisos kultūros?

    Analogiškas likimas, tik jau daug didesnio masto, 1-ame t. pr. m. e. Indostane buvo ištikęs Mohendžo Daro bei Harapo kultūras.

    Ar ne laikas kiek geriau pažinti ne tik kalnuose, bet ir žemumose gyvenusių bei gyvenančių kultūrų likimus? Juk vienokios ar kitokios katastrofos Žemėje periodiškai kartojasi ir kartosis.

    Šioje knygoje seniausios Žemėje lietuvių kalbos dėka įmintos ne tik globalinių ledynų ir globalinių tvanų vyksmo technologijos, bet ir apskritai - žmonijos PRAEITIS IR ATEITIS!

    Nesu modernus proistorikas. Tačiau šioje vietoje negaliu nepacituoti mūsų išties modernaus ir iškilaus lietuvio, proistoriko, poligloto Česlovo Gedgaudo pranašiškus žodžius, kuriuos aptikau knygoje „Mūsų praeities beieškant“:

    „Modernus proistorikas nebesiremia vien rašytais, kartais ir labai retais dokumentais. Jis kviečiasi pagalbon viską, kas tik įmanoma: gamtos ir gyvių evoliuciją, hidrografiją, hidronimiją, kalbotyrą, toponimiją, ekonomiką, senovės prekybą, susisiekimą, etnologiją, archeologiją, mitologiją, paleografiją, kartografiją, chronologiją, remiasi ledynų amžių periodais arba ledynų metinėmis nuosėdomis, medžio kamienų metiniais žiedais ar pagaliau pačiais moderniausiais metodais: molinių puodų magnetinės krypties analize, pro-istorinių židinių tokia pat analize, anglies 14 radiacijos analize ir t.t., ir t.t.

    Susirinkęs apsčiai įvairiausių sričių faktus, visai jų nevertindamas, nerūšiuodamas ir nebandydamas iš anksto susidaryti šališką nusistatymą juos paaiškinti, tyrinėtojas imasi antros darbo dalies - tų visų duomenų sintezės.“ (2-15).

    Didelė dalis šių rekomendacijų įvykdyta jau anksčiau nurodytose knygose. Šioje mes jas papildysime naujais šaltiniais ir naujais atradimais bei naujomis išvadomis.

    Tačiau man niekaip nesuprantama ir manęs nepalieka ramybėje iki šiol neatsakyti klausimai: Kodėl Lietuvos etnografai, kalbininkai ir kitų sričių mokslininkai neįsiklauso į jau prieš beveik šimtmetį Indijos išminčiaus Mahatmos Gandžio mūsų keliauninkui Antanui Poškai pasakytus žodžius: „Žinau Lietuvą! Joje gyvena mums giminingi arijai! Jų kalba senesnė už sanskritą!“
    Tai reiškia, kad Lietuvos praeičiai ir Lietuvos kultūrai jau toli per 50 000 metų!

    Kodėl pas mus LIETUVIŲ KALBAI, nesunkiai atsekamiems tūkstantmečiams, neskiriamas tinkamas dėmesys, o laukiama, kada koks Vakarų „mokslininkėlis“ mums ką nors praneš apie mūsų praeitį?

    Kodėl Lietuvos mokslininkai apeina Lietuvos garbingiausią ir turtingiausią senovę?

    Seniausiai Žemėje vis dar gyvai LIETUVIŲ KALBAI laikas reikalauti seniausios pasaulyje gyvosios kalbos paveldo statuso!

  • uzdaryk duris is kitos

    Uždaryk duris iš kitos pusės. Daiva Babilevičienė

    „Atėjo laikas išsiaiškinti, kodėl savęs nemylime, ir išmokti vėl pamilti. Pirmiausia turime atsispirti mums į stiklinę pilamiems nuodams ir be baimės nubrėžti asmenines ribas. Jei ant kūno mėlynių nematyti, dar nereiškia, kad mums viskas klojasi puikiai. Laikas pripažinti sieloje žiojinčias žaizdas. Kad moters savivertė sustiprėtų, pleistro neužteks. Reikia ne tik išvalyti žaizdą, bet ir atrasti būdų, kaip ją apsaugoti nuo toliau pilamos druskos“, – sako autorė.

    Bet kuri iš mūsų gali tapti emocinio smurto liudininke, dalyve, auka... O aš? Šią knygą ėmiausi rašyti ne norėdama tave ko nors išmokyti. Išmoksi pati.

    - Kokie santykiai emociškai žlugdo?
    - Kaip atpažinti toksiškų žmonių elgesio modelius?
    - Kodėl tapai auka?
    - Kaip užtrenkti duris emociniam smurtui?
    - Kaip išmokti save gerbti, mylėti ir eiti pirmyn?

    Puslapis po puslapio įgusi atpažinti toksiškus žmones šeimoje ar partnerystėje, tarp draugų, giminaičių, darbe, visuomenėje ir išsivaduoti iš jų įtakos.

  • vadink mane savo vardu

    Vadink mane savo vardu. Andre Aciman

    André Aciman romanas „Vadink mane savo vardu“ - pasaulinis bestseleris, pagal kurį sukurtas ne mažiau garsus to paties pavadinimo meninis filmas. Tai - jautri jaunuolių meilės istorija.

    Elijo tėvų vilą Italijos Rivjeroje kiekvieną vasarą aplanko čia padirbėti norintys pradedantys akademinio pasaulio atstovai, kuriems jaunuolis kelioms savaitėms turi užleisti savo miegamąjį. Jis tikrai nėra tuo patenkintas. Tačiau ką tik atvykęs Oliveris – kitoks. Dėl jo Elijas nepyksta – priešingai, jau po pirmosios pažinties jis užvaldo Elijo mintis.

    Tai bus stebuklinga vasara – muzika, knygos, baseinas, dviračiai ir merginos. Nors abu jaunuoliai bandys išlikti abejingi, karštis žadins geismą, meilę ir aistrą.

    „Vadink mane savo vardu“ – subtilus, skaidrus ir elegiškas pasakojimas apie brandą ir norą pažinti save bei jaunystės aistrą, kuri paliks žymę visam gyvenimui.

    2017 m. pasaulinio populiarumo sulaukė „Vadink mane savo vardu“ ekranizacija, režisuota Lucos Guadagnino, kurioje vaidino tokia žvaigždė kaip Timothée Chalamet. Filmas buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio filmo, aktoriaus, dainos kategorijose ir pelnė statulėlę už geriausią adaptuotą scenarijų. Pernai André Aciman paskelbė kuriantis šios istorijos tęsinį.

    Egiptiečių kilmės rašytojas André Aciman šiuo metu dėsto literatūros teorijos istoriją ir studijuoja Marcelio Prousto raštus Niujorko universitete. Tarp jo kūrinių – autobiografija „Out of Egypt“ ir esė knyga „False Papers“. Paradoksalu, bet geriausia grožine savo knyga autorius laiko 2010 m. pasirodžiusią „Eight White Nights“.

  • vaiku ikaitai

    Vaikų įkaitai. David Eberhard

    Pokalbis su švedų psichiatru ir aštuonių vaikų tėvu Davidu Ebehardu „Die Zeit“ laikraštyje sukėlė tikrą diskusijų audrą.

    Ebekhardas prakalbo labai svarbią ir skausmingą temą - šiuolaikinių vaikų nebrandumą ir jų antisocialumą. Jis atvirai įvardijo tai, kaip švietimo metodų, kuriais vaikas užkeliamas ant pjedestalo, rezultatą.

    Kodėl vaikai tampa tironais, o tėvai - aukomis, nesugebančiomis jiems atsispirti. Knyga „Vaikų įkaitai: knyga apie tai, kaip vaikai ima valdžią“ parašyta stengiantis apginti tėvus. Tai įspėjimas, kad daugelis madingų auklėjimo teorijų yra nevykusios! Davidas Eberhardas kalba apie tai, kaip ir kodėl liberalus auklėjimas kenkia ir vaikams, ir tėvams.

    Visada yra vaikų, kurie rėkauja, išlieja gėrimus, laksto po kambarį ir esant minusinei temperatūrai neuždaro durų. O tėvai sėdi šalia ir tyli. Šalia esantys taip pat tyli, nes niekam nepatinka, kai kritikuojami jų vaikai.

    Anksčiau mūsų visuomenė buvo suaugusiųjų visuomenė. Buvo bendra vaikų auklėjimo sistema. Jeigu vaikas elgėsi netinkamai, suaugusieji jį sudrausmindavo! Dabar taip nebedaroma.

    Nesiskaitymas su suaugusiais, abejingumas, savanaudiškumas... Būtent tokius jaunus žmones ugdo besąlygiškos tolerancijos auklėjimo sistema, kuri jau kelis dešimtmečius veikia Davido Ebehardo gimtojoje Švedijoje. Knygoje „Vaikų įkaitai: knyga apie tai, kaip vaikai ima valdžią“ jis siūlo tėvams susigrąžinti autoritetą.

    Patarimų kaip auklėti vaikus netrūksta – šiuo klausimu savo nuomonę turi ir seneliai, ir kaimynai, ir begalė švietimo ekspertų, lentynos lūžta tam skirtų knygų. Visi dabar kalba apie tai, kad vaikai yra gležni ir trapūs, kad turime duoti laisvę skleistis jų asmenybei – net jei jie ims už jus planuoti atostogas, spręs, kokias laidas žiūrėti per televizorių ar ką pagaminti vakarienei...

    Tačiau vaikai yra stiprūs – kaip ir kiekvienas žmogus, jie gali ir ištverti sudėtingas situacijas, ir įvertinti savo elgesį. Ignoruokite ekspertų patarimus - jūs pailsėsite, o vaikai susipažins su tinkamo elgesio taisyklėmis. Skandinaviškų šalių pavyzdžiu sekančios šalys pamiršo žodį „auklėjimas“, tačiau būtent jis yra pagrindinė tėvų pareiga.

    Nesvarbu, koks jūsų santykis su vaikais – galbūt dar tik laukiate šeimos pagausėjimo, o galbūt jau auginate ne vieną atžalą? Galbūt esate mokytojas ar kitaip dirbate su jais? „Vaikų įkaitai“ jums padės.

    Davidas Eberhardas atviras – jis siūlo sugrąžinti tėvų autoritetą. Anot jo, nėra mokslinių studijų, kurios pagrįstų, kad autoritetas yra žalingas vaikams ar kad jie auga nelaimingi. „Šeima ne demokratija, šeimoje turi būti vadovas“, – įsitikinęs jis. Jis apgailestaudamas pabrėžia, kad dažnai ideologiniai auklėjimo motyvai nusveria mokslinius įrodymus.

    „Pasakyti griežtą „ne“ nėra tas pats, kas fiziškai smurtauti prieš vaiką. Vaikai draugų susiras mokykloje ar kieme, tėvai neturi būti jų draugais – tėvai turi būti tėvais. Jie turi mokyti vaikus tinkamo elgesio ir ruošti juos būti suaugusiais, o ne elgtis su jais kaip su princais ir princesėmis“.