Pereiti prie turinio Į pradžią / Naujos knygos / Dieviškasis vėjas. Rikihei Inoguchi ir kt.
  • prazutinga meile

    Pražūtinga meilė. Elena Ferrante

    Skaitytojams puikiai pažįstamos „Neapolietiškos sagos“ autorė Elena Ferrante – bene mįslingiausia italų rašytoja. Romanas „Pražūtinga meilė“ - rašytojos literatūrinio kelio pradžia. 1992 m. pasirodžiusi knyga pasakoja apie tarp meilės ir neapykantos balansuojančius motinos ir dukros santykius.

    Iliustratore Romoje dirbanti 45-erių Delija savo gimimo dieną įsivaizdavo tikrai ne taip – būtent tą dieną miršta jos motina Amalija. Regis, dar vakar tris kartus Delija kalbėjosi su ja telefonu, o šiandien sužino, kad Amalijos kūną išmetė jūra nedidelio turistinio miestelio paplūdimyje. Iš Romos atvykusiai Delijai teks ne tik aiškintis motinos mirties aplinkybes. istorija nusidrieks iki pat moters vaikystės ir atskleis daugybę tamsių šeimos paslapčių.

    Kelionė iš Romos į gimtąjį Neapolį Delijai tampa kelione į savo praeitį. Klaidžiodama siauromis miesto gatvelėmis ir mintimis vis nusikeldama į vaikystę, ji bando atsakyti į klausimą, kas iš tiesų buvo jos motina? Nuo pat vaikystės Amalija buvo nepasiekiamas idealas – neperprantama moteris, galinti sumaniai ir įžūliai žaisti žmonių jausmais. Tačiau ar Delijos atmintis neapgauna? Ar ji išsaugojo tikrą Amalijos portretą?

    Nors Dėlija karštai mylėjo savo motiną, kartu jos ir nekentė. Prisimindama savo santykius su motina, ji bando atrasti šio dvilypio jausmo priežastis. Atminties spragos trukdo jai - ji nurims, tik kai visi įvykiai susidėlios į nuoseklią grandinę, kai praeityje neliks tuščių tarpų.

    Nors romano „Pražūtinga meilė“ siužetą išjudina paslaptinga motinos mirtis, svarbiausia pasakojime - praeitis ir atmintis, išdavystė ir smurtas. Kiekvienas šio debiutinio romano „Pražūtinga meilė“ puslapis alsuoja įtampa. Tai atviras, dramatiškas ir gilus pasakojimas, kurio atomazga šokiruos skaitytoją. Tai - vizitinė Elenos Ferrante kortelė.

  • prie leningrado

    Prie Leningrado vartų. William Lubbeck ir kt.

    Nepaprastas pasakojimas apie vokiečių kareivį, kuris kovėsi Antrajame pasauliniame kare ir iškilo nuo pašaukto į karą eilinio iki operacijų Rytų fronte vado. Knyga „Prie Leningrado vartų. Armijų grupės „Šiaurė“ kario istorija“ gyvai ir itin detaliai atskleidžia keletą svarbių Antrojo pasaulinio karo epizodų ir pasakoja nepaprastą asmeninę kario istoriją.

    Devyniolikmetis William Lubbeck buvo pašauktas į Vermachtą 1939 metais kaip 58-osios pėstininkų divizijos narys. Savo krikštą jis gavo 1940 metais per įsiveržimą į Prancūziją, o jau kitą pavasarį jo divizija dalyvavo garsiojoje Barbarosos operacijoje.
    Po varginančių žygių per nesuskaičiuojamą gausybę rusų kūnų, sudegusių transporto priemonių ir valiuojančių civilių Baltijos šalyse, Lubbeck’o dalinys pasiekė Leningrado prieigas ir tapo toliausiai į Rytus įžengusiu vokiečių daliniu.

    Vokiečiams teko kęsti neįtikėtinus sunkumus ir kovoti ne tik su aršiai besiginančiais rusais, bet ir su viską kaustančia rusiška žiema. 58-oji divizija buvo mėtoma pirmyn ir atgal armijų grupėje „Šiaurė“. Vienu metu jie kovėsi ant Ilmenio ežero ledo. Grįžę prie Leningrado jie turėjo pagelbėti ispanų divizijai. Tačiau sąjungininkų santykiai pašlijo, kai ispanai nusprendė rusų pirtį panaudoti kaip pratybų taikinį, nepagalvoję, kad ten ilsisi vokiečių kariai.

    W. Lubbeck buvo kareivis, kuris mėgo kovoti priekyje, būti pačiame veiksmo sūkuryje. Savimi jis nelabai rūpinosi, tačiau naujiena apie sugriautą Hamburgą sugniuždė karį - ten jo mylimoji dirbo slauge karo ligoninėje.

    1943 metais Lubbeck buvo apdovanotas geležiniu kryžiumi ir paskirtas mokyti karius Dresdene. Vėliau, grįžus į Rusiją, armijų grupė „Šiaurė“ buvo jau pasitraukusi, tačiau Lubbeck’ui dar teko vadovauti keletui sudėtingų karinių operacijų.

    Po karo Lubbeck vedė savo mylimąją ir emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Padedamas David B. Hurt, knygoje „Prie Leningrado vartų. Armijų grupės „Šiaurė“ kario istorija“ jis papasakojo savo išgyvenimus - tai užrašai, laiškai ir prisiminimai apie fronte praleistą laiką, tai istorija iš pirmų lūpų: sėkmės ir nesėkmės, triumfas ir nusivylimas. Tai pritrenkianti galimybė pajusti Rytų fronto kovų dvasią.

  • ramybe tau

    Ramybė tau. Algirdas Toliatas

    Kunigas Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) puikiai pažįstamas mūsų šalies skaitytojams. Trys jo pamokslų knygos sulaukia ne tik naujų leidimų, bet ir augančio skaitytojų rato. Naujausia jo knyga „Ramybė Tau“ – pirmasis kunigo bandymas savo mintis, įžvalgas ir patarimus pristatyti tarptautinei auditorijai. Ši knyga pasirodys ir italų bei portugalų kalbomis.

    Šis tarptautinis bendras trijų žmonių projektas užsimezgė dar Vilniaus knygų mugėje. Algirdas Toliatas, Lina Ever ir Francesc Miralles nusprendė pristatyti knygą ispanakalbiams. Pirmą kartą leidinys pasirodė būtent Ispanijoje, o dabar jo vertimas pasieks ne tik tarptautinę auditoriją, bet ir ištikimiausius Lietuvos skaitytojus.

    Algirdas Toliatas visada kalba įtaigiai ir užburiančiai. Dvasingas jo žodis padeda šiuolaikiniam žmogui rasti ramybę. Daugiausiai dėmesio kunigas skiria santarvei su savimi. Skaitydami knygą „Ramybė Tau“, sužinosite:

    Kas atima iš mūsų ramybę ir laimę?
    Ar reikia įrodinėti savo vertę?
    Ar gali kliūtys gyvenime tapti galimybėmis?
    Kodėl reikia paleisti praeitį ?
    Kaip per smulkmenas nepamesti tikslo?
    Ar verta siekti tobulumo?
    Kaip išmokti ne tik žiūrėti, bet ir matyti?

    Naująją knygą Algirdas Toliatas sukūrė bendradarbiaudamas su ispanų rašytoju Francescu Mirallesu, kuris pažįstamas kaip romanų „Maži dalykai dideli“ ir „Vabi Sabi“ autorius. Jiems talkino Berlyne gyvenanti rašytoja Lina Ever. Francescas Miralles ir Lina Ever parašė knygos pratarmę ir epilogą, kurie tarsi „įrėmina“ Algirdo Toliato meditacijas.

    Algirdas Toliatas pasakoja, kad šią, kaip ir ankstesnes jo knygas, išprovokavo Biblijos skaitymas. Dvasininkas prasitaria, kad kūrė ją taip, kad ji būtų priimtina ir jaunimui. Anot autoriaus, susitikimas su žmonėmis jam sukelia daugybę emocijų, tačiau pirmiausia - džiaugsmą.

  • ri dzine

    Ri Džinė. Shin Kyung-Sook

    Korėjiečių rašytojos Shin Kyung-Sook romanas „Ri Džinė“ paremtais tikrais įvykiais. Jame pasakojama apie paskutines karališkosios Čosono dinastijos dienas.

    Našlaitė Ri Džinė sužavėjo karalienę ir su jos palaiminimu tapo rūmų šokėja. Ją įsimyli į Korėją atvykęs prancūzų pasiuntinys Kolenas de Plansi. Jis papasakoja apie savo jausmus karaliui. Ri Džinė - karaliaus vergė, tačiau jis duoda jai leidimą tekėti. Praėjus keliems metams, pora palieka nuo pasaulio izoliuotą Korėją ir išvyksta į gyvenimu alsuojantį Paryžių.

    Belle epoque dvasia pulsuojančiame mieste Ri Džinė gyvena laisvos moters gyvenimą. Ji kartu su Paryžiuje studijuojančiu draugu korėjiečiu verčia Čosono karalystės raštus. Tačiau moteris Europoje jaučiasi svetima. Ją kasdien kankina namų ilgesys. Galbūt įtikinusi vyrą grįžti į Korėją ji pagaliau bus laiminga?

    Vienas svarbiausių klausimų, sprendžiamų šioje knygoje, tai moters tapatybės paieškos. Ri Džinė, kas ji? Korėjietė ar prancūzė madame? Lankantis Luvre jai kyla klausimas, kas suteikė prancūzams teisę į kitų šalių kultūros vertybes? Galbūt ir jos tėvynainių lobiai saugomi kokiame nors muziejuje? Ar gali būti, kad jos šalies kultūra ir ji pati tėra nežinia kokios kolekcijos eksponatas?

    Knygos autorė Shin Kyung-Sook Ri Džinės istoriją pirmą kartą perskaitė vienoje iš Čosono karalystės knygų. Nors ji tilpo į pusantro puslapio, tragiška istorija paskatino leistis į tolimesnes paieškas. Ri Džinės pėdsakų Kyung-Sook ieškojo ne tik Korėjoje, bet ir Paryžiuje, tačiau viskas, ką ji rado – tik jos vyro diplomato gyvenimo liudijimą. Be jokių užuominų apie korėjietę žmoną. Taip biografija virto jautriu, istorinių detalių kupinu grožiniu kūriniu.

    Korėjiečių rašytoja Shin Kyung-Sook buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Vos šešiolikos sulaukusi mergina persikėlė gyventi į sostinę Seulą. Dienomis dirbo stereoaparatūros fabrike, o vakarais lankė mokyklą. Pirmieji jos rašymo bandymai atsirado streikų metu, kai turėdama laisvo laiko, ji perrašinėdavo skaitomų knygų ištraukas. Vėliau Shin Kyung-Sook pasirinko studijas Seulo menų institute, kur mokėsi kūrybinio rašymo.

    Nors autorė yra apdovanota ne vienu prestižiniu savo šalies ir tarptautiniu literatūros apdovanojimu, labiausiai ją išgarsino knyga „Prašau, pasirūpink mama“. Romanas tapo „New York Times“ bestseleriu ir pelnė Shin Kyung-Sook „Man Asian“ literatūros premiją.

  • septynios ar astuonios

    Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys. Juliet Grames

    Debiutinis Juliet Grames romanas „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ – tai pasakojimas apie sunkią JAV imigrantų dalią ir milžiniškas pastangas įsitvirtinti naujoje šalyje, apie gimtosios saulėtosios Kalabrijos papročius ir Konektikuto amerikietiško gyvenimo kasdienybę.

    Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, Stelai Fortūnai mirtis visuomet buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis – nuo pat vaikystės ją persekiojo keisti su mirtimi susiję nutikimai. Kad ir ką ji darytų – keptų baklažaną ar šertų kiaules, – viskas galėdavo baigtis mirtimi. Net mergaitės motina buvo įsitikinusi, kad jos duktė - prakeikta.

    Nedideliame Kalabrijos kaimelyje Stela visada buvo kitokia – graži ir protinga, tiesmuka ir šalta. Gebėjimas atsispirti gyvenimo negandoms jai ypač praverčia, kai reikia apginti silpną jaunesnę sesutę Tiną. ačiau tai nepatinka jos Antonijui, Stelos ir Tinos tėvui, kuris tikisi iš moterų tik paklusnumo. Šeimos moterų džiaugsmas - kai Antonijaus nėra namuose.

    Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Fortūnų šeima išvyksta į Ameriką. Čia seserys Tina ir Stela turi suremti pečius, kad atsilaikytų prieš naująjį pasaulį. Deja, netrukus Stela supranta, kad visos jos pastangos išlikti bevaisės, nes šeima negali užtikrinti jai svarbiausio dalyko – laisvės.

    Šiandienos Konektikute vienas iš šeimos narių pasakoja sielvartingą Stelos istoriją. Kodėl anksčiau tokias artimas Tiną ir Stelą šiandien skiria praraja?

    Galbūt ši vienos šeimos istorija, bus pažįstama tūkstančiams išeivių ir jų artimųjų – ne tik italams, bet ir lenkams, vokiečiams, airiams ir, žinoma, lietuviams. Juliet Grames vengia idealizuoti naujakurių gyvenimą ir griauna Naujojo pasaulio „rojaus“ įvaizdį. Rašytojai svarbu parodyti, su kokiais sunkumais svečioje šalyje susiduria imigrantai ir kokį kelią jiems tenka nueiti.

    Knygos autorės Juliet Grames biografijoje rasime daug su romano siužetu sutampančių detalių – ji gimė Konektikute, italų išeivių šeimoje, dirbo redaktore „Soho Press“ leidykloje.

  • skambantis molis

    Skambantis molis. Nerija Putinaitė

    Kultūros ir idėjų istorikės, filosofės Nerijos Putinaitės naujausioje knygoje „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ kalbama apie, atrodytų, neginčijamas lietuviškas vertybes – Dainų šventes, Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ ir Lietuvos TSR (šiandien – Lietuvos) liaudies buities muziejų Rumšiškėse.

    Savo monografijoje Nerija Putinaitė rašo, kad poeto „nacionalinis epas“ (savo trilogiją taip vadino pats Justinas Marcinkevičius) sovietmečiu buvo sutiktas su labai palankiai iš visų visuomenės pusių – plačiosios publikos iš vienos, ir cenzorių iš kitos. Mokslininkė argumentuoja, kad trilogijoje paliečiamos istorijos ir tautiškumo temos neperžengė sovietinės istoriografijos nubrėžtos ribos ir trilogijoje pasakojimas apie lietuvių tautos valstybę visą laiką lydimas nesėkmės šešėlio. Toks kontekstas, lyg kontrastas „sėkmingai“ sovietinei realybei buvo visiškai priimtinas ideologinei nomenklatūrai.

    Kita „Skambantis molis“ tema skirta Dainų šventėms. Nors šiandien jos įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, po antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos sovietinės reokupacijos, šventės tapo vienu iš lietuvių sovietizavimo būdu. Nerija Putinaitė parodo, kad 1946 m. Dainų šventė Lietuvos komunistų partijos elito veikėjams atrodė kaip būdas parodyti naujos sovietinės valdžios pastangas globoti tautiškumą, o vėliau, per masinę saviveiklą kontroliuoti tautinius jausmus.

    Knygoje „Skambantis molis“ yra ir skyrius, skirtas Liaudies buities muziejui, kuriame vyksta neakivaizdinė Nerijos Putinaitės polemika su sovietinių veikėjų atsiminimų teiginiais, kad muziejaus atsiradimas buvo kultūros rezistencijos aktas prieš centrinę valdžią. Mokslininkė įrodo, kad Rumšiškių muziejus pateko į būtent centrinės valdžios paskelbtą iniciatyvą steigti tokio tipo muziejus visoje Sovietų sąjungoje.

    Nerija Puitinaitė savo pokalbyje su LRT žurnalistu sako, kad jos knyga yra noras parodyti tautiškumo vietą sovietinės sistemos ribose. Anot mokslininkės, buvo „... pastangos ne jį uždrausti, įdiegti internacionalumą, bet tautiškumą modifikuoti, prijaukinti prie sovietinės sistemos. Todėl, jeigu tautiniai elementai neturėjo antisovietinių politinių, religinių implikacijų, jie buvo labai pozityviai traktuojami“.

    Nerija Putinaitė išgarsėjo 2016-ais metais, kai tuometins Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas nusprendė neskirti Patriotų premijos už moklininkės knygą „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, nors jos kandidatūrą jau buvo patvirtinusi premijos komisija.