• paskutine babos

    Paskutinė babos Dunjos meilė. Alina Bronsky

    „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – tai romanas apie sugrįžimą ten, kur, rodos, nelaukia niekas, išskyrus mirtį ir vienatvę. Alina Bronsky pasakojimas grąžina į tragiškus įvykius menančias Černobylio apylinkes.

    Kas jau kas, bet vyriausybės įspėjimai apie aukštą radiacijos lygį Černovo apylinkėse babos Dunjos tikrai neišgąsdins – į savo gimtąjį kaimą ji grįš bet kokia kaina. Kartu su ja į kelionę susiruošia ir keletas kaimynų – kažką gal pavyks užsiauginti patiems, miške galima rasti keistos formos uogų, o miestelio teritorija nereiks su niekuo dalytis. Bus galima gyventi, kaip panorėjus.

    Nepagydoma liga sergantis intelektualas Petrovas supsis hamake ir skaitys eilėraščius apie meilę. Buvusi melžėja Marja bandys suvilioti beveik šimtametį Sidorovą. Baba Dunja leis dienas rašydama laiškus Vokietijoje gyvenančiai ir gydytoja dirbančiai dukrai Irinai. Gražus gyvenimas tekės ramia vaga, kol vieną dieną miestelio apylinkėse pasirodys nepažįstamasis ir vietinių gyventojų susikurtai idilei iškils rimtas pavojus.

    Romane „Paskutinė babos Dunjos meilė“ vaizduojamas iš praeities prikeltas nebeegzistuojantis pasaulis, kuriame gyvena „homo sovieticus“. Apie jį Alina Bronsky pasakoja su šypsena ir lengva ironija.

    Alina Bronsky šiandien kritikų įvardijama kaip vienas gaiviausių šiuolaikinės literatūros balsų. Uralo papėdėje įsikūrusiame industriniame Jekaterinburgo mieste gimusi moteris šiuo metu gyvena Berlyne. Jos kūriniuose nagrinėjamos asmens tapatybės, namų, atskirties, bendruomeniškumo temos, kurios dažnai siejasi ir su pačios autorės emigrantiška patirtimi.

    Knygą „Paskutinė babos Dunjos meilė“ į lietuvių kalbą išvertusi Vytenė Saunoriūtė Muschick studijavo lietuvių ir skandinavų filologiją Vilniaus, Reikjaviko ir Upsalos universitetuose. Į vokiečių kalbą išvertė Dalios Grinkevičiūtės memuarus, lietuvių skaitytojams pristatė vokiečių bei švedų poezijos vertimus.

    Romano „Paskutinė babos Dunjos meilė“ vertimas į lietuvių kalbą – Europos Sąjungos remiamo vertimų projekto „Keliautojai laiku“ dalis. Juo siekiama Lietuvos skaitytojams pristatyti šiuolaikinius Europos literatūros kūrėjus ir jų sukurtas istorijas, kurios sujungia tiek įvairias žemyno istorines epochas, tiek geografiškai nutolusias šalis.

  • paslepta

    Paslėpta. Mary Chamberlain

    Tarp motinos daiktų radusi paslaptingos moters fotografiją, Barbara Humel pasiryžusi įminti jos paslaptį. Tačiau šis jos noras atvers senas dviejų žmonių gyvenimo žaizdas, kurias jų sielose paliko prabėgęs karas. „Paslėpta“ – tai pasakojimas apie moterų seksualinį išnaudojimą Antrojo pasaulinio karo metais ir apie susitaikymą su praeitimi.

    Nors Doros Saimon kūnas gyvas, jos siela mirė per karą. Šiandien ji gyvena Londone, rūpinasi senu sodu ir vengia bet kokio sąlyčio su praeitimi.
    Karas palaužė ir Džo O’Klerį. Lyg atsiskyrėlis jis šiandien prižiūri atokų ūkį Džersio saloje ir padeda senutėliam jo šeimininkui.
    Nors Dora ir Džo vienas kito nepažįsta, gyvena skirtingose vietose, tačiau juos abu pasiekia Barbaros Humel laiškai. Kas ši moteris? Ir kodėl jai taip svarbu išsiaiškinti tarp motinos daiktų rastos fotografijos istoriją?

    Doros ir Džo pasakojimai skaitytoją nukels į tamsiąją karo kasdienybę. Užuot pasakojusi apie reikšmingus karo įvykius, Mary Chamberlain skaitytojams pasakoja, kaip jis palietė mažą bendruomenę. Kiekvienas knygos veikėjas atskleis savo įvykių versiją. Kiekvienas skaitytojas bus privestas pats įvertinti romane vaizduojamus įvykius.

    Per Antrąjį pasaulinį karą naciai privertė daugiau nei 34 tūkst. moterų užsiimti prostitucija. Nors faktų, įrodančių moterų seksualinį išnaudojimą, netrūko, Niurnbergo tribunolas to neįvardino kaip nusikaltimo žmonijai. Praūžus karui, seksualinės vergijos aukos nesulaukė užuojautos. Priešingai – bijodamos, kad bus apkaltintos bendradarbiavimu su priešu, jos savo istorijas nutylėjo. Kai kurios moterys buvo viešai žeminamos ar linčiuojamos - ištepamos degutu ir voliojamos plunksnose, joms buvo nuskutami plaukai. Jų išgyventas siaubas įkvėpė Mary Chamberlain sukurti romaną „Paslėpta“ – prakalbinti nebylias istorijos dalyves.

  • pilsudskio lenino

    Pilsudskio-Lenino paktas. Piotr Zychowicz

    Iš kitų jaunosios kartos lenkų istorikų Piotras Zychowiczius labiausiai išsiskiria savo nevienareikšmiškai vertinamomis istorinėmis koncepcijomis bei požiūriu. Knygoje „Piłsudskio-Lenino paktas“ mokslininkas bando ieškoti atsakymo į klausimą, kokiu būdu bolševikai išsilaikė valdžioje 1919-1920 m. ir kaip tai nulėmė tolesnį Lenkijos bei aplinkinių kraštų likimą. Ar išties galėjo atsikurianti Lenkijos valstybė užbėgti bolševizmui už akių ir sugriauti kylantį totalitarinį režimą?

    Lietuvos ir Lenkijos santykiai XX a. 3-4 dešimtmečiais kelia ne vien istorikų, bet ir visuomenės aistras. Tačiau jie neatsiejami nuo platesnio Vidurio ir Rytų Europos politinio konteksto – byrant imperijoms, mažosios valstybės reiškė pretenzijas į savarankiškumą, susikūrė daugybė etninių darinių, kurių kiekvienas siekė savo nepriklausomybės. Kaip tai lėmė regiono raidą?

    Mėgstamiausias Piotro Zychowicziaus metodas – alternatyvus istorijos pasakojimas. Kaip būtų pakrypusi Rytų Europos raida, jei po pergalingo mūšio prie Varšuvos 1920 m., Józefas Piłsudskis būtų ne sėdęs derėtis su Vladimiru Leninu, bet pasiuntęs savo vadovaujamą kariuomenę Maskvos link? Nors istorikai negali būti subjektyvūs, akivaizdu – Zychowicziui gaila, kad lenkai nepasinaudojo proga sunaikinti Rusijoje gimstantį bolševizmą, o taip pat ir galimybe atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 m. sienomis.

    Nežinia, ar knyga „Piłsudskio-Lenino paktas“ yra lenkiškojo nacionalizmo produktas – šios pretenzijos į didvalstybę kaip tik turi antinacionalistinį pobūdį. Piotras Zychowiczius vadina nacionalizmą XX a. rykšte, kuri sutrukdė atkurti galingą lietuvių ir lenkų federaciją ir atvedė pasaulį prie neregėto masto konfliktų – Varšuvos mūšiui neprilygsta nei 1410-ųjų Žalgiris, nei 1683-ųjų Viena. Kita vertus, jo brėžiamoje atkurtoje Abiejų Tautų Respublikoje kitiems etnosams vietos nėra – jie lieka lenkiškos kultūros šešėlyje...

    Knygą išleidusi leidykla „Briedis“ atvira – rankraštis ilgą laiką dūlėjo stalčiuose ir tik dabar priimtas sprendimas pateikti jį skaitytojams. Tai galimybė susipažinti su kai kurių šiuolaikinės Lenkijos tyrėjų pozicija ir patiems nuspręsti, ar knygos „Piłsudskio-Lenino paktas“ koncepcija yra sąmoninga provokacija, ar susimąstyti verčiantis alternatyvus istorinis pasakojimas.

  • pirmas ir paskutinis

    Pirmas ir paskutinis Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939-1945. Adolf Galland

    Vokietijos karinių oro pajėgų legenda Adolf Galland knygoje „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis (1938–1945)“ dalinasi savo patirtimi ir paaiškina, kodėl Vokietija pralaimėjo oro karą Antrajame pasauliniame kare.

    Adolf Galland buvo Vokietijos karinis veikėjas, Antrojo pasaulinio karo Vokietijos oro pajėgų – Liuftvafės generolas. A. Galland garsėjo kaip vienas geriausių pilotų Antrajame pasauliniame kare. Jis dalyvavo 705 oro misijose. Keturis kartus buvo pašautas ir išgyveno. Jam priskiriamos 104 pergalės, t. y. 104 numušti priešo lėktuvai.

    Jis yra oro mūšių legenda, o knyga „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis (1938–1945)“ – tai jo herojiška istorija. Pirmą kartą išspausdinta 1954 metais, ši knyga iki šiol domina skaitytojus. Ji tapo bestseleriu, buvo išversta į 14 kalbų, iš viso parduota 3 milijonai egzempliorių. A. Gallando knygą palankiai sutiko ir priėmė ir britų bei amerikiečių oro pajėgos, ji buvo įvertinta už atvirą ir sąžiningą pasakojimą apie tai, kaip ir kodėl Vokietija pralaimėjo karą ore.
    Legendinis Vokietijos oro pajėgų generolas A. Galland pateikia žvilgsnį iš vidaus į Liuftvafės triumfą Lenkijoje ir Prancūzijoje ir į paskutinį beviltišką mūšį, kuris pribaigė Reichą. Adolfas Jozefas Ferdinandas Galandas (vok. Adolf Josef Ferdinand Galland, 1912–1996) skraidyti mokėsi Vokietijos ir Italijos mokyklose. Nuo 1932 m. dirbo civilinėje aviacijos bendrovėje „Lufthansa“, o 1933 m. įstojo į tuomet pradėtą kurti Vokietijos karinių oro pajėgų dalinį „Luftwaffe“. Per Ispanijos pilietinį karą tarnavo Vokietijos Kondoro legione.
    1940 m. kariavo Prancūzijoje, vadovavo eskadrilei, vėliau divizionui. Per metus pakilo nuo majoro iki pulkininko leitenanto, vėliau tapo generolu leitenantu, karinio oro laivyno inspektoriumi, buvo Vokietijos karinės aviacijos naikintuvų pajėgų vadas.
    Labiausiai Gallando karjerai kenkė jo nesutarimai su reichsmaršalu Hermanu Geringu. Jie nuolat nesutarė, kaip geriausiai kautis su Vokietiją bombarduojančiais Sąjungininkais. Liuftvafė patyrė milžinišką spaudimą 1944 metais ir Geringas kaltino Gallandą, kad šis neapsaugojo Vokietijos nuo bombardavimo vidury dienos. Gallandas buvo atstatydintas dėl netinkamo vadovavimo Liuftvafei ir trumpam įkalintas dėl pilotų maišto. Tačiau netrukus jis buvo paskirtas elitinės naikintuvų eskadrilės vadu.
    Pasibaigus karui buvo Argentinos oro pajėgų techninis patarėjas. Vėliau grįžo į Vokietiją, dirbo aviacijos konsultantu Diuseldorfe.

  • pranasystes

    Pranašystės. Juozas Erlickas

    „Pranašystės“ - tai knyga, kuri pakeis Jūsų charakterį, gyvenimo būdą, o gal net gyvenamąją vietą.

    K. Kaip sekėsi rašyti?
    J. E. Gerai. Bet, aišku, stengiaus, kad nebūtų pernelyg gerai. Mat jei perskaitę knygą visi tik skėsčios rankom: „Geriau jau nebegali būti!“, tai kitos mano knygos nebeskaitys. Aš noriu palikti viltį.
    K. Ką reikėtų žinoti žmonėms, kurie Jūsų knygą atsivers pirmąsyk?
    J. E. Žmonės gali nieko nežinoti. Viskas jiems ten bus paaiškinta.
    K. Ką daryti tiems, kurie knygos nespės įsigyti?
    J. E. Nieko nebepadarysi. Teks susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas praėjo pro šalį.

  • prarastos pergales

    Prarastos pergalės. Erich von Manstein

    Apie Antrojo pasaulinio karo kovas ir mūšius dažniausiai žinome iš istorijos vadovėlių ar istorikų veikalų. Tačiau kaip juos planavo, jiems rengėsi ir juos matė jų dalyviai? „Prarastos pergalės“ – iš pirmo asmens perspektyvos aprašyti Vokietijos karo veiksmai, jų koordinavimas ir priimti sprendimai.

    Ar visi vokiečių generolai besąlygiškai pakluso Hitleriui?
    Kokias klaidas padarė vokiečiai ir jų priešininkai?
    Kas sutrukdė Trečiajam Reichui įsitvirtinti Europoje?
    Į šiuos ir kitus klausimus atsako neprilygstamas karvedys Vermachto feldmaršalas Erichas von Mansteinas.

    Erichą von Mansteiną galima apibūdinti garsaus anglų karo teoretiko ir istoriko H. B Liddello Harto žodžiais: „Tai buvo žmogus, įstengęs šiuolaikišką požiūrį į manevrinius kovos veiksmus derinti su klasikiniu supratimu apie manevravimo meną, iki smulkmenų nusimanantis apie karinę techniką ir turintis didelį karvedžio talentą.“

    Ne vienas Antrojo pasaulinio karo istoriją nagrinėjęs istorikas Erich von Manstein laiko karybos genijumi. Aristokratų šeimoje gimęs vaikinas išėjo „prūsiškąją“ karo mokyklą, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose, o tarpukariu aktyviai prisidėjo atkuriant šalies karines pajėgas. Erich von Manstein buvo Hitlerio karinių kampanijų smegenys, planavusios invaziją į Prancūziją, Lenkiją ir Sovietų Sąjungą. Tačiau jis nebuvo diktatoriaus apologetas – priešingai, jo ir fiurerio nuomonės dažnai skyrėsi, o karo pabaigą feldmaršalas sutiko nušalintas nuo pareigų ir, galiausiai, pateko į britų nelaisvę.

    Po karo jis buvo apklausiamas Niurnberge. Hamburge 1949 m. jį pripažino kaltu dėl karo nusikaltimų. Tiesa, kalėjime Erich von Manstein neužsibuvo – po keturių metų buvo paleistas, o šeštojo dešimtmečio viduryje jau konsultavo Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybę kariuomenės atkūrimo klausimais.

    1955 m. jis pristatė savo karo atsiminimus „Prarastos pergalės“. Knyga netrukus buvo išversta į anglų kalbą ir pasirodė Anglijoje bei Jungtinėse Valstijose. Kaip sakė pats jos autorius, jo nedomina politiniai klausimai – jis siekė kareivio žvilgsniu pažvelgti į mūšio lauką ir tai įvertinti.

    Įsiveržimas į Lenkiją ir Varšuvos užėmimas, Vermachto žygis į Vakarus ir nesutarimai vadovybės viršūnėse, „Barbarosa“ ir pergalingas žygis Sovietų Sąjungos link, Stalingrado klaidos ir gėdingas atsitraukimas... Visa tai - Ericho von Mansteino memuaruose. Knyga „Prarastos pergalės“ – gyvas Rytų fronto paveikslas, kuriame netrūksta ir žmogiškų silpnybių, ir klaidų.