• Kaip aš tapau Stalino vertėju

    Kaip aš tapau Stalino vertėju. Valentin Berežkov

    Išskirtinė asmeninių liudijimų knyga žmogaus, bendravusio su Stalinu, Hitleriu, Čerčiliu ir Ruzveltu – Valentino Berežkovo memuarai „Kaip aš tapau Stalino vertėju".

    Stalino ir Sovietų sąjungos užsienio reikalų ministro Molotovo vertėjas knygoje „Kaip aš tapau Stalino vertėju", sujungdamas tiek asmeninius, tiek profesinius prisiminimus, pateikia savo pastebėjimus apie Antrąjį pasaulinį karą iš sovietų perspektyvos. Jis dalyvavo svarbiausiuose istoriniuose susitikimuose, matė ir girdėjo, kaip Sąjungininkai susivienijo prieš Hitlerį.

    Kaip Stalino ir Molotovo vertėjas, Valentinas Berežkovas tiesiogiai dalyvavo tokiuose istoriniuose įvykiuose kaip derybos, pasibaigusios Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymu 1939 metais, Stalino ir Čerčilio susitikimas Maskvoje 1942 metais ir Stalino susitikimas su Ruzveltu bei Čerčiliu 1943 metais Teherane.

    Knygoje „Kaip aš tapau Stalino vertėju" pateikiami liudijimai iš pirmų lūpų, žmogaus ir jo sprendimų dramos, aprašomi susitikimai su išskirtiniais to meto žmonėmis – Hitleriu, Gustavu Krupu, Lavrentijum Berija ir kitais.

    Šie ryškūs ir intriguojantys memuarai atskleidžia spalvingų istorinių detalių: puikiai perteikia Stalino susižavėjimą Hitleriu, pasakoja apie Jaltos konferenciją, Jungtinių Valstijų branduolinę programą, Molotovo grasinimus okupuoti Suomiją 1944 metais, paskutinę Ruzvelto telegramą Stalinui ir daug kitų faktų. Autorius pripažįsta, kad jo atmintyje ilgą laiką buvo saugoma daugybė įvykių, kurių reikšmę jis suprato kur kas vėliau.

    Valentin Berežkov (1916–1998 m.) – gimė Sankt Peterburge, būdamas jaunas domėjosi istorija ir kalbomis. Po spalio revoliucijos 1917 metais jo tėvai išskrido į Ukrainą. Tėvas buvo suimtas ir kankinamas, o vėliau abu tėvai dingo per vokiečių okupaciją 1940 metais. Praėjus trisdešimčiai metų V. Berežkovas susitiko su savo mama Šveicarijoje. Apie šiuos asmeninius savo gyvenimo sukrėtimus jis taip pat pasakoja knygoje „Kaip aš tapau Stalino vertėju".

    V. Berežkovas baigė Kijevo universitetą. Buvo Sovietų sąjungos ambasados Berlyne pirmasis sekretorius. Nuo 1945 metų dirbo žurnalistinį darbą keliuose leidiniuose, dėstė Maskvos universitete. 1978–1983 m. buvo ambasados Vašingtone pirmasis sekretorius, dėstė politikos mokslus keliuose koledžuose. Jis yra septynių knygų autorius, V. Berežkovo knygos leidžiamos rusų ir anglų kalbomis, jų parduota apie 2 milijonus egzempliorių.

    V. Berežkovas paskutinius gyvenimo metus praleido Kalifornijoje. Jis buvo paskutinis gyvas žmogus, bendravęs su Hitleriu, Stalinu, Čerčiliu ir Ruzveltu. Mirė Los Andžele 1998 metais.

  • Kirkė

    Kirkė. Madeline Miller

    Ji – užburiančiai graži ir pavojinga.

    Saulės dievo Helijo duktė Kirkė neabejotinai yra viena iš dviprasmiškiausiai vertinamų mitologinių būtybių nuo pat tada, kai ją „Odisėjoje" apdainavo Homeras. Šiandien knygoje „Kirkė" šį mitą iš naujo pasakoja amerikiečių rašytoja Madeline Miller.

    Galingiausio iš Titanų, Saulės dievo Helijo rūmuose gimė duktė. Bet ji ne tokia, kokios tikėjosi šviesos valdovas – ji neturi nei tėvo galių, nei savo motinos Perseidės žavesio. Ją labiau traukia žmonių pasaulis. Bendraudama su mirtingaisiais ji pamilusi vieną iš jų, o tuomet ji atranda savyje nepaprstą galią - gebėjimą burti ir raganauti. Ji gali priešus paversti pabaisomis. Ji ima kelti grėsmę net patiems dievams.

    Jos kerų išsigandęs Dzeusas ištremia ją į negyvenamą Ajajos salą, kur Kirkė tobulina savo meną. Čia ji prisijaukina laukinius žvėris. Čia ją aplanko daugybė mitologinių herojų – baisusis Minotauras, meistras Dedalas ir jo pasmerktasis sūnus Ikaras, krauju susitepusi Medėja ir, be abejonės, suktasis Odisėjas.

    Tačiau ilgai gyventi tarp dievų ir mirtingųjų pasaulio neleista. Patekusi vieno iš kerštingiausiųjų Olimpo dievų akiratin, Kirkė turės pasirinkti - priklausyti dievų ar žmonių pasauliui.

    Madeline Miller – lotynų kalbos mokytoja, jau ne pirmą kartą kviečianti skaitytojus šiuolaikiškai pažvelgti į antikos mitus. 2012 m. didelės sėkmės susilaukė jos romanas „Achilo giesmė". Panašiai buvo sutikta ir antroji jos knyga „Kirkė". Klasikinės filologijos magistro laipsnį turinčios autorės pavardė šiandien puikuojasi bestselerių sąrašų viršūnėje.

  • Kitais metais Havanoje

    Kitais metais Havanoje. Chanel Cleeton

    Įtraukianti knyga „Kitais metais Havanoje" – tai istorinė drama ir sielos kelionė namo. Kas laukia paskutinį močiutės norą išpildyti į Kubą atvykusios merginos? Kokios paslaptys slypi kerinčio grožio, bet tragiško likimo šalyje?

    Po mylimos senelės mirties kubietiškų šaknų turinti amerikietė keliauja į Havaną. Čia ji ne tik randa savo tikrąją tapatybę, bet ir sužino šeimos paslaptį, kuri buvo slepiama nuo pat revoliucijos laikų...

    1958 m., Havana. Cukraus barono dukra, devyniolikmetė Elisa Perez priklauso Kubos aukštuomenei, kur jaučiasi pakankamai saugi nuo šalyje vis augančių politinių neramumų. Tačiau tik iki tol, kol užmezga slaptą romaną su aistringu revoliucionieriumi.

    2017 m., Majamis. Laisvai samdoma rašytoja Marisol Ferera užaugo iš savo močiutės Elisos girdėdama romantiškas istorijas apie Kubą. Močiutė buvo priversta revoliucijos metu bėgti iš šalies. Paskutinis Elisos noras buvo, kad Marisol išbarstytų jos pelenus gimtojoje šalyje.

    Atvykusi į Havaną Marisol akis į akį susiduria su kontrastais tarp tropinio ir nesenstančio Kubos grožio ir pavojingos politinės padėties. Į dienos šviesą pradėjus lįsti vis daugiau šeimos praeities paslapčių, Marisol susivokia jaučianti begalinę trauką paslaptingam vyrui. Jai prireiks pamokų iš močiutės praeities, kad suprastų tikrąją drąsos reikšmę.

    Romanas „Kitais metais Havanoje" atskleidžia ne tik šeimos, bet ir šalies portretą.

    Chanel Cleeton – amerikiečių rašytoja, gimusi Floridoje ir užaugusi klausydama pasakojimų apie savo šeimos gyvenimą bei pasitraukimą iš Kubos prasidėjus revoliucijai. Jos aistra politikai ir istorijai neblėso ir išvykus į Angliją, kur ji studijavo tarptautinius santykius ir pasaulio politiką. Jai labai patinka keliauti, yra gyvenusi Karibuose, Europoje ir Azijoje. „Kitais metais Havanoje" – populiariausia jos knyga, kurios sėkmę 2019 metais autorė pratęs kitoje knygoje apie Perez šeimą „Kai mes palikome Kubą" (When we left Cuba).

  • Lietuvių pasakojamoji tautosaka

    Lietuvių pasakojamoji tautosaka. Stebuklinės pasakos. T.1.

    Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pradeda leisti „Lietuvių pasakojamosios tautosakos" fundamentinių šaltinių seriją, skirtą pristatyti visų lietuvių pasakojamojo folkloro žanrų kūrinius.

    Serija pradedama nuo stebuklinių pasakų - gausiausio ir populiariausio pasakojamosios tautosakos porūšio, geriausiai reprezentuojančio meninį pasakų savitumą. Lietuvių tautosakos archyve saugoma daugiau kaip 12 tūkstančių stebuklinių pasakų, užrašytų nuo pat XIX a. pirmosios pusės. Jos suskirstytos į maždaug 175 siužeto tipus, iš kurių 11 pristatoma šiame tome. Kitų tipų stebuklinės pasakos bus skelbiamos tolesniuose serijos tomuose.

    Čia skelbiama 140 pasakų tekstų, surinktų visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Įvadinėje dalyje apžvelgiama pasaulio pasakų užrašymo bei tyrimų istorija ir jau daugiau nei pusantro šimtmečio trunkantis lietuvių pasakų fiksavimas, kaupimas bei skelbimas. Pasakos pateikiamos kuo autentiškiau - stengiamasi išsaugoti žodinės tradicijos savitumą, pasakojimo ritmą, tarmės ypatybes.

  • Lietuvių tautinis atgimimas

    Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte. T. 1.

    Dviejų dalių fotografijų ir dokumentų leidinyje „Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte" pateikiama vaizdų panorama, nušviečianti istorinius, politinius ir kultūrinius įvykius, susijusius su mūsų tautos kova už nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių.

    1918 metų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje". Lietuvių visuomeninės ir politinės kovos už nepriklausomybę centru jau nuo amžiaus pradžios tapo istorinė Lietuvos sostinė Vilnius. Pagrindinės nuostatos, kuriomis toje kovoje vadovavosi lietuvių inteligentija, buvo išlaikyti gimtąją kalbą ir šviesti tautą. Tai liudija ne tik tuometinė spauda, amžininkų atsiminimai, dokumentai ar renginių afišos, bet ir istorinės fotografijos, kuriose įamžintos lietuvių kultūrinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo akimirkos, istoriniai įvykiai, jų dalyviai, taip pat pedagogai, švietimo įstaigų Vilniaus krašte organizatoriai, gimnazijų ir mokyklų vaizdai. Daugelio fotografijų autoriai – Aleksandras Jurašaitis ir jo duktė Aleksandra Jurašaitytė.

  • Lietuvos istorija

    Lietuvos istorija. T. VII, 2 dalis

    Lietuvos istorijos VII tomo II dalis aprėpia 1733–1795 metus, Abiejų Tautų Respublikos valdovų Augusto III (1733–1763) ir Stanislovo Augusto (1764–1795) valdymo laikus.

    Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Respublikoje gyvavo tikros unijos su Lenkijos karalyste sąlygomis. Knygoje teigiama, kad Lietuva buvo viena iš dviejų lygiateisių Respublikos valstybių, išlaikė pamatinius valstybingumo dėmenis. Nors matyti Lietuvos ir Lenkijos visuomenių politinio ir kultūrinio suartėjimo požymių ir tik Respublika buvo tarpvalstybinių santykių Europoje veikėjas, Lietuvos bajorija sergėjo savo valstybę.

    Trumpuoju XVIII a. Lietuva patyrė esminių pokyčių. Įveikęs XVII–XVIII a. sandūros suirutę, atsigavo ir sparčiai vystėsi ūkis, tvirtėjo laikotarpio poreikius atitinkantys ūkinio gyvenimo reiškiniai. Tačiau nepajėgta pakeisti Lietuvos ūkio pobūdžio – jis liko žaliavų Vakarų Europai tiekėjas. Lietuva išgyveno kultūros epochų virsmą (iš Vėlyvojo baroko į Apšvietą, su jos atmainos – Katalikiškosios apšvietos požymiais). Buvo imtasi švietimo pertvarkos, kūrėsi Naujųjų laikų mokslo židiniai, skleidėsi savitos menų mokyklos bei žinių sklaidos sistema. Viešajame gyvenime, aukštosios kultūros erdvėse vyravo lenkų kalba. Ja buvo teigiamas Lietuvos valstybingumas, istorinis ir kultūrinis savitumas. Po Augusto III valdymo laikų valstybinio gyvenimo suirutės paskutiniuoju XVIII a. trečdaliu vyko valstybės valdymo ir bajoriškosios visuomenės dalyvavimo jame pertvarka. Valstybės gyvenime nyko anarchijos požymiai, nors ji nebuvo visiškai išgyvendinta. Teigiami ūkio, kultūros ir valstybės valdymo reiškiniai nepajėgė atsverti nuolat blogėjančios Respublikos būklės tarpvalstybinėje erdvėje. Respublika nuslinko į Rusijos protektorato būklę ir 1795 m. nustojo gyvuoti.

    Į vis dar užduodamą klausimą apie svarbiausią Respublikos žlugimo priežastį galima atsakyti taip: Respublika ir Lietuva jos sudėtyje XVIII a. pabaigoje išgyveno valstybės vidaus gyvenimo, kultūros ir ūkio pakilimą; beveik 600 metų gyvavusi Lietuvos valstybė (1569–1795 m. unijos su Lenkija sąlygomis) žlugo dėl ekspansinių kaimyninių valstybių veiksmų. Prie valstybės žlugimo prisidėjo ir Respublikos visuomenės brandos trūkumas bei sudėtinga politinė Vakarų Europos būklė.